Gyvenimas belaukiant skrydžio

Prižadėjau sau, jog kuo dažniau stengiuosi parašyti "blog'ą" viena ar kita tema, kol kas tęsiu šį pažadą sau. Kadangi kol kas rašau apie keliones, todėl įdomu šiek tiek pasigilinti labiau į tai. Pagalvojau, kas mane žavi kelionėse ir supratau, jog oro uoste sutikti žmonės arba tiesiog oro uosto gyvenimas. 

Kadangi pats esu komunikabilus, atkreipiau dėmesį, jog oro uoste labai lengvai užmezgu pokalbius su įvairiais žmonėmis. Dažniausiai tai nutinka arba laukiant lėktuvo, arba jau skrydžio metu. Dar nėra buvę tokio skrydžio, jog nesusipažinčiau su kokiu nors žmogumi. Pavyzdžiui, liepos mėnesį, skrendant iš Kipro į Rygą, sutikau keliautoją iš JAV, užmezgėm puikų ryšį, pasikeitėm kontaktais, papasakojo apie savo kelionių planus (aplankė ir Lietuvą, Vilnių!), kada atvyko į Europą, kiek laiko bus, kur keliaus, kokiais būdais, kur apsigyvena ir daugybę kitų dalykų. O jau paskutinius 2 metus grįžta užkeliauti Europos!

O gal pradėkim nuo pradžių. 😉

Visada punktualus, atvykstu laiku į oro uostą, bent jau keletą valandų prieš skrydį - būtinai, bet prieš 5 metus skridau iš Londono į Vilnių. Neįvertinęs Londono spūsčių, atvykau į oro uostą likus 30 minučių, vos ne vos spėjęs, praėjęs visus vartus atėjau į lėktuvą, kai jau visi buvo sulaipinti. Todėl Don't be late, nes teks pirkti bilietą iš naujo. 

Esu iš tų keliautojų, kuris dažniausiai skrenda rytiniais skrydžiais, koks 80 % mano skrydžių būna anksti ryte. Turbūt jau tokia mano dalia, kai dažniausiai tenka iš namų išvažiuoti gerokai ankščiau, o tada atvykus į oro uostą praleisti jame dar mažiausiai keletą valandų. Tuo metu arba susirandi pašnekovą, arba vaikštai po parduotuves, o kai kas ir miega bei laukia savųjų skrydžių. Paskutinį savo skrydį praleidau visą naktį Pafoso oro uoste žiūrėdamas Simpsonus. Ilgiausiai yra tekę keliauti apie 26 valandas ( Į Dubajų bei Turkiją) , įskaitant keliones į oro uostą, skrydžio laukimą, skrydį ir taip toliau. 

Su oro uosto patikromis niekada neturėjau problemų, niekada niekas neliepė išsikrauti lagamino ar dėl kitokių dalykų niekada per daug nebuvau įtartinas. Bet yra tokių žmonių, kurie nuolat turi problemų oro uoste, kažkas tiesiog netinka ir viskas. Bet I'm the lucky one 😅

2006 metais turėjau skrydį iš Airijos (Dublino) į Lietuvą, tai buvo mano antrasis skrydis, lyg viskas kaip ir šaunu, žinau kur eiti, bet, nuėjau visiškai ne ten kur reikia, o atgal eiti - draudžiama, laužyta anglų kalba nuėjęs į INFO klausiu ir rodau bilietą : kur man rasti skrydžio vartus? Tai šiaip ne tai sugrąžino mane atgal. Tuo metu dar būdamas vaikas, man atrodė šiek tiek baisoka, nes namo grįžti tai reikėjo... 

Todėl dabar sutikęs žmones, kurie nežino kur eiti, blaškosi, visada stengiuosi padėti nepasimesti, padrąsinti arba palydėti iki reikiamo reiso, nes dar būdamas vaiku supratau ką tai reiškia.

Daugybę kartų yra tekę susipažinti ir su tais, kurie pirmą kartą skrenda lėktuvu vieni patys, dažniausiai tai būdavo vyresni žmonės, kurie niekad nebuvo skridę, bet ech, tie pirmieji kartai! Prieš pirmąjį skrydį baiminasi, bet visada stengdavausi papasakoti, jog tai yra vienas iš labiausiai patinkančių kelionės atributų - laukimas savo reiso, skrydis į bet kurią šalį ir tada jau visos kitos linksmybės, kurios neišvengiamos.

Visada man oro uostai ir jų gyvenimas buvo įdomus. Pirmiausia gal dėl to, jog kiekvienas oro uostas yra skirtingas. Didelis ar mažas, modernus ar jau kuriam reikėtų atsinaujinimo. Turintys labai daug arba labai mažai keleivių srautų, įvairiausių poilsinių ar pramogų zonų, kavinių bei kitų įvairiausių papildomų dalykų.

O čia nuotrauka prie Vilniaus oro uosto po 20 valandų kelionės. Istanbul - Kiev - Vilnius. Na, dar žinoma pridėkime 4 valandas namo autobusu. Nuotraukose galima pamatyti, jog esu pavargęs po ilgos kelionės, bet vis tiek laimingas, nes kelionės man yra savotiška laimė.

Apie ką parašysiu dar kitą "blog'ą" - nežinau, bet, kad ruošiuosi parašyti tai tikrai! 😉